NAUJIENOS

Šiandien Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose paskelbtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje A. P. kaltinamas dėl šmeižimo (Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d.) bei viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo (LR BK 170-2 str. 1 d.)

2024 m. lapkričio 20 d. paskelbtu nuosprendžiu teismas nusprendė A. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje ir nuteisti jį laisvės atėmimu 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio l dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį subendrinti su 2021 m. liepos 27 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. birželio 23 d. nutartimi pakeista ir neatlikta bausmės dalimi, paskiriant subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

A. P. kaltintą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje, išteisinti, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas.

Siekiant A. P. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, turi būti įrodyta, kad kaltinime nurodomi viešojo informavimo priemonėmis paskleisti teiginiai yra informacija, o ne autoriaus subjektyvi nuomonė, ši informacija yra neatitinkanti tikrovės, be to paniekinanti ar pažeminanti L. K. arba pakertanti pasitikėjimą juo, be to tai informacija, kaltinamojo paskleista tiesiogine tyčia, t. y. aiškiai suvokiant šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį ir siekiant paskleisti būtent tokią informaciją.

Nors A. P.  kaltas neprisipažino bei nurodė, kad neturėjo tikslo paniekinti ir pažeminti Lietuvos Respublikos Seimo narį, tuometinį Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką L. K., kad kaip šaltiniu savo teiginiams rėmėsi savo subjektyvine nuomone, kuri susiformavo iš interneto portale „Wikipedia“ paskelbtų duomenų, susipažinus su spaudos publikacijomis ir kitų asmenų pasisakymais, tačiau teismas šiais jo parodymais netiki ir konstatuoja, kad kaltinamasis jokių nuorodų į L. K. neteisėtą ar juo labiau nacistinę ar ekstremistinę veiklą, nepateikė.

Teismas sprendė, kad tokie kaltinamojo parodymai pripažintini nepagrįstais ir vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, ir atmetami. Kaltinamasis, nurodydamas, jog savo nuomonę suformavo bei ją pateikė po pokalbių su kitais asmenimis, vis tik šaltinius nurodė labai abstrakčiai, todėl negali būti pripažinta, jog paskelbta informacija atitinka tikrovę. Taigi, A. P.  savo straipsniuose paskelbdamas anksčiau minėtus teiginius ir paskleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie L. K., paniekino jį ir pažemino bei pakirto pasitikėjimą juo, nes priskyrė jam bruožus bei poelgius, diskredituojančius jį kaip asmenį.

Įvertinus visa tai, galima tvirtinti, jog nukentėjusiojo L. K. ir Lietuvos Respublikos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto veiklos siejimas su nacizmu ir jo ideologija, L. K. noras pakeisti baudžiamąjį kodeksą ir siekis visus tuos, kurie kalbėtų prieš nacionalinį saugumą, sodinti į kalėjimą, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą. Taigi, tokia A. P. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija apie nukentėjusįjį L. K. tiek vertinant jos turinį, tiek jos paskleidimo foną, žemina jų garbę ir orumą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad kaltinamasis nurodė, kad jis turi aukštąjį išsilavinimą, kad studijavo ir baigė žurnalistikos, bei politikos mokslus, yra politologas, todėl seka išvada, kad jam neabejotinai gerai žinoma sąvokų nacistinis ar nacistas reikšmė, jog ir teisme jis parodė, kad nacionalizmas ir nacizmas tai yra skirtingi dalykai.

BK 170² straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už įvairias veikas, kuriomis viešai pritariama genocido, kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams ar agresijos faktams prieš Lietuvos Respubliką ir labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar labai sunkiems nusikaltimams jos gyventojams, jie neigiami ar šiurkščiai menkinami.

Šioje byloje ginčas kyla dėl to, ar A. P.  tokiu būdu pasisakydamas apie Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją, pateikdamas Lietuvos pokario ginkluotą rezistenciją kaip JAV padarytą žalą Lietuvai, menkino pokario ginkluotos rezidencijos dalyvius, priskirdamas jiems tik neigiamus kovos motyvus, tokiu savo užgauliu ir viešu pasisakymu neigė ir šiurkščiai menkino SSRS atsakomybę už vykdyto genocido metu žmonių žūtis pokario ginkluotos rezistencijos Lietuvoje metu, perkeliant atsakomybę JAV ir nutylint SSRS vaidmenį ir menkino pokario ginkluotos rezistencijos Lietuvoje dalyvius.

Teismas sprendžia, kad A. P. veikoje nėra būtinųjų BK 170² straipsnio 1 dalyje numatytų požymių, nes BK 170² straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, tai darydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Seka išvada, kad analizuojant BK 170² straipsnio dispoziciją, matyti, kad šio nusikaltimo tiesioginis objektas – asmenų lygiateisiškumas, nusikaltimas pasireiškia aktyviais veiksmais – viešai pritariant, neigiant ar šiurkščiai menkinant straipsnio dispozicijoje nurodytus nusikaltimus; pritarimas turi būti suprantamas kaip sutikimas su tarptautiniais nusikaltimais, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimais Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, neigimas suprantamas kaip tarptautinių nusikaltimų, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimų Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams nepripažinimas, o menkinimas – kaip įvardytų nusikaltimų nelaikymas svarbiais. Pavojingos veikos (pritarimas ar menkinimas) turi būti padarytos grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to turi būti sutrikdyta viešoji tvarka, jos turi būti padarytos viešai, o menkinimas turi būti dar ir šiurkštus.

Teismas sprendžia, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad A. P., viešai pritarė, neigė ar šiurkščiai menkino 1944 -1953 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS įvykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, tai darydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu.

Kaip jau anksčiau minėta, BK 170² straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padaromos tiesiogine apibrėžta tyčia, turint tikslą kurstyti neapykantą prieš asmenis, nukentėjusius nuo tarptautinių nusikaltimų, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimų Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, ar prieš tokiai grupei priklausantį asmenį. Kaltinime nurodoma, kad jis tyčia viešai neigė ir šiurkščiai menkino 1944 -1953 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS įvykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, tai darydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Teismas sprendžia, kad šios nurodomos nusikalstamos veikos aplinkybės, kuriuose konstatuojama, kad A. P. neigė ir šiurkščiai menkino 1944 -1953 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS įvykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, BK 170² straipsnio 1 dalies dispozicijos požiūriu turi perteklinių teiginių, todėl darytina išvada, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma, jei nenustatytas bent vienas iš BK straipsnio dispozicijoje numatytų nusikalstamos veikos požymių, nes kaltinamajame akte, aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes, nenurodytos aplinkybės, kurios yra būtinieji nusikalstamos veikos požymiai, todėl negali būti daroma išvada, kad kaltinamasis baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pagal įstatymą.

Teismas priėjo prie išvados, kad A. P.  paskleidė savo nuomonę ne apie 1944-1953 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS įvykdytus genocido ir kitus nusikaltimus žmoniškumui, o savo nuomonę apie partizaninį karą ir jame dalyvavusius asmenis. Duomenų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatas - subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas – nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Teisminio bylos nagrinėjimo metu A. P. teismui aiškino, kad savo nuomonę grindė vadovaudamasis įvairių autorių paskelbtomis publikacijomis, bendravo su įvairiais žmonėmis, iš kurių ir gavo atitinkamų duomenų apie 1944-1953 rezistencijos įvykius Lietuvoje, atitinkamai šių duomenų pagrindu jis priėjo prie išvadų ir pateikė savo nuomonę apie to laiko įvykius. Kaip jau minėta, duomenų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Nors A. P. pernelyg hiperbolizavo partizanų kovos tikslus ir jų ryšį JAV ir iš to neva išplaukiančias sąsajas su nužudytais Lietuvos gyventojais, tačiau pagal teismų praktiką tam tikro laipsnio faktų perdėjimas (hiperbolizavimas) neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 170² straipsnio 1 dalį ir dėl šioje dalyje pareikštų kaltinimų jis išteisintinas.

 Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos, o suimtajam nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo jam dienos, gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

Kontaktai žiniasklaidai:

Rugilė Gerdvilienė
Raštinės skyriaus vyriausioji specialistė (raštinės darbuotoja) atliekanti teismo pirmininko padėjėjos (ryšiams su žiniasklaida ir visuomene) pareigybes aprašyme nustatytas funkcijas

Tel. +370 645 14033

El. paštas (rugile.gerdviliene@teismas.lt)

kauno.teismai.lt

Sekite mus www.facebook.com/LietuvosTeismai